Nieko labai blogo

Bet įrašą pradėsiu nuo Viktoro Hugo “Devyniasdešimt tretieji metai”. Perskaityta lygiai 50 puslapių. Aš tikrai tikiu, kad šita knyga yra labai gera, praktiškai klasika, Viktoras Hugo išvis yra genijų genijus. Bet man toks stilius nepatinka. Galiu perskaityti, jei labai labai labai reikia, bet savo malonumui aš tos knygos neskaitysiu. (o juk ji ir taip kokius dešimt metų gulėjo nuošaliausioje lentynoje nevartoma).

Allexander McCall Smith “Pirmoji moterų seklių agentūra” susiskaitė lengvai, poroje vietų buvo juokinga, pora scenų pasirodė kvailokos, bet knyga patiko. Nes kažkuo kitokia. Gal todėl, kad viskas vyksta Afrikoj, gal todėl, kad pagrindinė veikėja - žaviai graži storulė, o gal ir todėl, kad viskas lyg lengva ir suprantama, bet kartu ir neįprasta. Pvz. žemai lenkiamasi labai storiems žmonėms, esą jei vyras plonas - vadinasi žmona ar tarnaitė jį prastai maitina, jei moteris plona - ji visai netinkama gimdyti vaikus. Toks grožio etalonas.

Viso - keturios dalys. Įdomi autoriaus istorija, jis - medicinos teisės profesorius, dėstytojas, gimęs Zimbabvėje, o mokėsi gimtinėj ir Škotijoj.

Kiek? 7/10

Kodėl? Per daug paprasta. Gali numanyti, kuo baigsis knyga. Labai daug redaktoriaus nepastebėtų rašybos klaidų.

Kur? Virtuvėj vėlai vakare.

Dar vienas naujas skyrius bus mano bloge. Jis vadinsis “Knygų lentyna”. Visai neoriginaliai, bet labai aiškiai.

Pastaroji mano perskaityta knyga tokia ir yra - Rėjaus Brėdberio “Pienių vynas”. Gailiuosi, kad neskaičiau jos paauglystėj, nes knyga stipriai optimistiška, kaip tik jaunuoliškoms mintims stiprinti. Tokią knygą skaitant nevalia skubėti. Kas vakarą perskaitydavau po keliolika puslapių ir tik po mėnesio baigiau. Reikėjo įsigilint. Paauglystėj tokius dalykus suprast lengviau, o dabar nenoromis tenka ieškoti kitokių, sunkesnių interpretacijų. Anksčiau ir bateliai visi įtikdavo, ir suknelės, ir kelnės, o dabar sunkinu sau užduotis ir ieškau idealių. Deja, nevykusiai. Lygiai taip ir su knygom.

Kiek? 7/10

Kodėl? Pritrūko kantrybės skaityti ir galvoti. Kaip minėjau, idealus metas tokiai knygai - paauglystė.

Kur? Pienių vyną geriausia skaityti, žinoma, kaime po medžiu. Aš skaičiau lovoj, nes nebe vasara.

Galima suprasti, kad jau ruduo - užmetus akį į kalendorių su saulėtosios Kretos vaizdais išvysti žodį SEPTEMBER. O savaitgalį keletą kartų užvertę galvas į dangų stebėjom išskrendančias klykiančias gerves. Bet oras vis dar stebina, saulė spigina kaitriau nei liepos mėnesį, lietaus nė lašo, tik anksti ji slepiasi - aštuntą valandą jau tamsu, o septintą ryto neskuba tekėti.

Ruduo yra žavus metų laikas. Nepaisant fakto, kad daug kam prasideda depresija (gaila vasaros) ar nuotaikos ima svyruoti, gamta pateikia fantastiškų stebuklų, tereikia jais patikėti. Lapams tenka vaivorykštės sindromas, visi rudi atspalviai spalvina gamtą, miške didysis grybų metas. Vakarais jau galima išsitraukti savo mieląjį jaukų šiltą megztinį ir gerti mėtų arbatą. Niekur neskubant, negyvenant rytojaus rūpesčiais. Taip paprastai.

Jau kuris laikas negaliu miegoti ilgiau nei 6 - 7 valandas. Dar prieš aštuonias pasitrinu akis ir su kavos puodeliu rankoj slenku laukan. Susirangau ant kėdės pavėsinėje ir ką nors skaitau. O juk atostogos, galėčiau miegot ištisą dieną ir gerai pailsėti prieš rugsėjį. Nebesusitariu su laiku.

Jis grakščiais mažais žingsneliais tykiai tipena karts nuo karto iškišdamas ilgą raudoną liežuvį. Kartais sekundei sustoja, tikriausiai bijo lietaus. O sykiais pėdina išsišiepęs ir šast - žaibo greičiu skrieja, spėk gaudyti. Nesame mes susirišę su juo tvirtais draugystės raiščiais, dažniau ginčijamės ir badomės peiliais arba žodžiais.

Tik va, bėda - nebijo jis nieko, ir manęs nebijo. Džiaugiasi savo vaiduokliška išvaizda ir pasislėpęs kaip pilkuodegė po šluota kikena. Kai bandau jį surast, šis pasuka stebuklingą raktelį ir dingsta kažkur, dažniausiai ilgam laikui. Išsikeikiu ir rusiškai, ir angliškai - keršija bėgdamas dar toliau.

Norėčiau, kad mano laikas būtų man paklusnus. Šiandien būk čia ir čia, ryt - ten, poryt būk visada po ranka, nes bet kada gali prireikti. Protingi žmonės griežtai elgiasi su laiku, o va man ne visada išeina.

Va pirmadienį jis mane taip nuvylė, kad maniau užmušianti jį. Dingo. Tiesiog va ėmė ir dingo. Ir šaukiau, ir geruoju prašiau grįžt, ir pirštuku grūmojau smarkiai (nu nu nu) - jis buvo kaltas dėl nespėtų atlikti užduočių. Jis visada man kiša klišą koją tokiais momentais.

Šiandien aš laiką ignoruoju. Sėdžiu sau koją ant kojos užsikėlus ir šypsausi. Išeik, jei nori, šiandien tu man nereikalingas. Bet jis sėdi, nepajudinsi kaip marmurinio paminklo. Vienoj vietoj pūpso, nė su lazda, nė su didesne lazda nenuvysi.

Tikriausiai visi vaikystėj mintyse kuriam svajonių šeimą, svajonių namą, svajonių batelius ir sukneles ar kostiumus. Laikui bėgant svajonės keičiasi, jos pasipildo naujais dalykais, atsiranda didesnių, bet realesnių užmojų.

Savo svajonių namą visada įsivaizdavau tik vienokį, svajonė nuo vaikystės kito labai nežymiai, per menkai, tik kasmet atsirasdavo tikslesnės detalės. Pavyzdžiui, anksčiau “mačiau” tik namo formą, langų formą, sofą, lovą ir žinojau, kad bus velniškai daug gėlių. Šiandien žinau, kad name turėtų būti erdvi veranda, ant langų - langinės, balta jauki virtuvė ir dar daugiau gėlių, nei svajojau vaikystėj.

Nuo pradžių.

Manau, kad miegamasis namuose yra vienas tų kambarių, kuris turi būti įrengtas visiškai pagal norą, neatsižvelgiant į pinigų kiekį (jei leidi sau pasistatyti namą, gal rasi pinigų ir puikiam miegamajam?). Jame būtinai bus baltas pūkuotas kilimas, kad žiemos rytais būtų smagu padėti kojas ir šiltai nutipenti į vonios kambarį, o vasarą pro didžiulį langą snapą kiš saulutė ir džiugiai budins iš gilių miegų.

Virtuvėje turi būti gera valgyti pusryčius ir gerti popietinę kavą. Susirinkus visai šeimai kalbėti apie įvykius ir planus. Man nemielos šiuolaikiškos prancūziško stiliaus virtuvės ir virtuvių komplektai. Norėčiau angliško stiliaus virtuvės, kurioje sterili netvarka (kaip parodyta), sendinti baldai ir šviesu. Purvino baltumo spalva. Pamerktos gėlės ir gausybė langų.

Svajonių vonia - erdvi ir šviesi. Sakoma, kad vonioje gimsta genialios mintys, ji turėtų būti būtent tokia, su polėkiu.

Poilsio kambariukas, kur lentynose sudėta daugybė knygų, groja sena muzika ir smilksta rožių kvapo smilkalai.

Kieme - pavėsinė. Joje gali susėsti keliolika žmonių. Smagiems pokalbiams, pietums ar šiltam vakarojimui.

Ir namas. Paslaptingai pasislėpęs tarp šimtamečių ąžuolų, baugus, bet kartu viliojantis, su senais mediniais langais ir langinėmis, dideliais vartais ir milžinišku kiemu, kur lakstytų vaikai, o paskui anūkai.

Sako, kad jeigu labai labai nori, svajonės gali ir išsipildyti. Aš dar pagalvosiu, ar labai noriu.

… netradicinės orientacijos žmonės turėtų būt normalūs, bet tolerantiškais jų, kaip bebūtų keista, nepavadinsi. Nors turėtum galėt pavadint, vien dėl to, kad jie yra taip vadinamos mažumos.

 Vakar teko proga nemaloniai pabendrauti su viena moterimis besidominčia moterimi, kuri gyvena lietuvių pamėgtam užsienio krašte. Pikti žaibais skraidantys komentarai privertė susimąstyti, ar tikrai gėjai ir lesbietės verti pagarbos. Nekalbu apie visus - tik apie patirtą atvejį. Ji iš visų jėgų kiek begalėdama gynė saviškius: kas čia per tauta ta Lietuva, man gėda, kad turiu tos šalies pilietybę, nors numatyta laikytis tolerancijos, jos čia nė su žiburiu nerasi ir pan.

 Būtų buvusi pusėtina diskusija, jei nebūtume pradėjusios kalbėti apie prostituciją. Ji tam dalykui visiškai pritaria, nes tai “tokia pat rimta profesija kaip ir visos kitos”. Kai paklausiau, kokiam universitete to moko, ji išpūtusi akis ėmė rėkti “nejaugi profesiją turi tik tas, kuris baigia kažkokį mokslą”. Pradėjo porinti, kaip laisvo elgesio moterys Londone vaikšto su lapeliais ant kaklo, kuriuose nurodyta, kokios srities ji profė - moterų ar vyrų. Paskui viskas išsirutuliojo iki to, kad ir ji kadaise tokį darbą dirbo. Ir juo didžiavosi, nes “bankininkai yra tokio pat lygio žmonės kaip ir prostitutės”. Žodžiu, viskas čia yra normalu. O man vemt norisi.

 Kartais pagalvoju, kad galėtų legalizuot tą prostituciją, pastatyt kokį viešnamį, kad nereikėtų gatvėj visko atlikt. Bent žmonėms, einantiems gatve, pikta ir šlykštu nebūtų, o jie jau lai daro, ką nori. Nes tie lakstymai gatvėmis ir tam tikrų rajonų teršimas tikrai nervina. Kokius vaizdus mato vaikai, kai pro mašinos langą viskas švieste šviečia?

Sugalvojau naują idėją verslui: reik sugalvot naują religiją ir įsteigt sektą. Tik aišku jinai vadinsis ne sekta, o kaip nors gražiai, pvz, Naujatikių bažnyčia.

Tik dar nesugalvojau, kaip įtikinamiau plaut smegenis.

Kas labiau suveiktų: koks nors naujas požiūris ar apskritai naujas dalykas.

Va kaip atrodo krizės iškankintos smegenys…

 Šiandien dar kartą apie jogą. Vis dar neaplanko manęs čakros ir neišmokau pasiversti klevo lapu, nes tingiu pradėt. Tik intensyviai skaitau knygas ir ieškau informacijos internete. Teorinė medžiaga mane domina labiau, nei praktika.

 Pvz šiandien vienoj knygoj skaičiau, kad badavimas yra labai naudingas dalykas. Reikia pradėt nuo trumpų periodų, pvz, vienos dienos, ir didinti juos palaipsniui iki 20 dienų (geriausia, jei tas didinimas vyktų kas metus). Žmonės, išbandę šį metodą sako, kad po gydymo kurso jautėsi labai gerai, atrodė daug sveikesni, žvalesni, energingesni, akys tapo spindinčios, o gyvenimas - šviesesnis.

 Iš organizmo pasišalina visi nuodingi toksinai, gaunami su nesveiku maistu (į kurių tarpą įeina ir maximinės daržovės, vaisiai ir daugybė kitų iš pirmo žvilgsnio sveikų produktų).

 Badavimas ir joga labai dera vienas šalia kito. Joga keičia mąstymą, emocijas, ramina, mažina nervingumą, iš esmės skatina lankstumą, kūno fizinius pokyčius. Badavimas išlaisvina iš nuodingų medžiagų. Žinoma, tuo piktnaudžiauti negalima, bet trumpalaike (1 dienos) nevalgymo akcijas susižavėti galima.

 Kur atostogausite? Siūlau važiuoti į Palangą! Palangiškiai visais įmanomais informacijos kanalais giriasi, kad nors ir sunkmetis, kainų jie tikrai nedidins, o Palangoje mažėjant svečių srautui, poilsiautojus vilios lanksčiau dirbdami, taikydami nuolaidas ir papildomas paslaugas.

 Važiuojam! Pavyzdžiui, į viešbutį, kurio direktorė per TV kokius tris kartus pasakė, kad kainų jie nekels, o taikys lanksčią aptarnavimo sistemą.

 - Kodėl šiemet kambariai pas jus gerokai brangesni nei pernai, nors giriatės, kad kainų nekėlėte? - klausiate atvažiavęs į viešbutį.

 - Mes kainų nekėlėme, mums PVM padidino, - atsako lanksti kaip geležinkelio bėgis aptarnavimo sistemos darbuotoja.

 Susimąstote. Negi ji mano, kad prieš ją stovi mulkis, mokykloje nesimokęs aritmetikos?

 - Pusryčiai kaip visada - nuo 8 ryto? - pasitikslinate.

 - Šiemet nėra jokių pusryčių, įeinančių į kambario kainą, - atsako lanksčioji ir priduria: Krizė.

 - Supratau, krizė, - atsakote, o mintyse bandote suskaičiuoti, kiek realiai viskas pabrango.

 - Beje, direktorė minėjo apie kažkokią lanksčią nuolaidų sistemą, - bandote kažką išsikovoti savo naudai.

 - Kiek jūs čia būsite? Savaitgalį? Tada jums nėra jokių nuolaidų. Jei užsisakysite nakvynę savaitei, vieną parą galėsite gyventi nemokamai. Labai gera nuolaida, niekur tokių negausite, - pranašumus dėsto lanksčioji darbuotoja.

 Nuolaida net 15 proc. nesiekia, mintyse skaičiuojate, kad ne taip kaip batų parduotuvėse - iki 50 proc. Na, bet nepasiginčysite, lankstus kaip traukinio vagonas aptarnavimas tam ir sukurtas, kad su juo niekas nesiginčytų.

 Išsliūkinate į gatvę. Praeinate barą. Ant jo sienos kabo lenta su užrašu “Alaus bokalas tik 9 litai. Užsisakiusiems 7 bokalus, stiklinė vandens nemokamai.” Praeinate kitą barą - užrašas panašus.

 Praeinate dar kelis barus ir atsiduriate prie jūros. Jūra tyli, rami, neošia, kažkokia liūdna. Ant kranto didžiulis skelbimas: “Kadangi dabar krizė, šviesiu tik pirmadieniais ir antradieniais. Saulė.”

 O apačioje - kiek mažesnis: “Kadangi Saulei krizė, šiltas vanduo bus tik trečiadieniais. Jūra.”

 Galvojau, kad tokių knygų niekada neskaitysiu. Maniau, kad jos tik bukina ir kvailai įrodinėja. Bet perkamumo rodikliai padarė savo.

 ”Vienuolis, kuris pardavė Ferrarį” - tokia knyga. Antri metai perkamiausiųjų sąraše.

 Perskaičiau ir nesupratau, kodėl.

 Ala pasakojimas apie tai, kaip buvęs advokatas keliauja po Indiją ir jam nušvinta protas. Išdėstyta nuobodžiai ir tokiu pat stilium, kaip visos kitos panašios poppsichologinės knygelkos. “Aš buvau ten, man tas labai patiko, man nušvito protas, pasirinkau tikrą gyvenimą, pirmą kartą pamačiau, kokios gražios žvaigždės” - toks stilius. Viskas tvarkoj, gražios tos žvaigždės, norėčiau ir aš į Indiją - bet manęs šita knyga visai nesujaudino ir nesudomino. Lyg bandytų pasakyti, kad meskit darbą ir važiuokit būt vienuoliais į Indiją. O ten save kankinkit, plėšykit į gabalus ir jei jums pasiseks - jūs būsit dvasingiausi žmonės pasaulyje.

 O šiaip šiandien jau ketvirtadienis, gegužės 21 diena. Oras geras, saulė kol kas šviečia. Palmyra sako, kad diena nekokia - saugotis reikia apgavysčių ir šiaip per daug nesivelti į rimtus dalykus. Tai gal ta proga šiandien nieko ir neveiksiu.